Katalikybė Viešvilėje 1923 – 1939 metais

Lietuviai katalikai daugelyje Klaipėdos krašto parapijų, nors ir sudarydavo jose narių daugumą, vis dėlto jautėsi tarsi įnamiai. Mat vokiečiai kunigai stengdavosi proteguoti vokiečių kalbą ir savo tautiečius. Kol kunigais buvo vieni vokiečiai, kurie ir po 1923 m. ne visi rūpinosi pramokti lietuviškai, tas pirmenybės teikimas savo kalbai rodėsi daugiau ar mažiau pateisinamas: juk lietuviai yra gana nuolaidūs kitataučiams, tačiau atskirais atvejais beveik demonstratyvus lietuvių kalbos nustūmimas išryškėdavo ir vėliau, praėjus 10–11 metų. Antai 1934 m. rudenį laikraštis rašė, kad  Viešvilės katalikų parapijos klebonas kun. Olševskis (Vokietijos pilietis) Smalininkų katalikų bažnyčioje Evangeliją visada skaitąs pirma vokiškai, o paskui lietuviškai. Taip jis padaręs ir per iškilmingas pamaldas, laikytas prezidento A. Smetonos gimtadienio (rugpjūčio 10 d.) proga. Bažnyčioje vokiečių ar suvokietėjusių katalikų nesą. Todėl lietuviai tuo labai piktinąsi. Apie 200 parapijiečių prašę Telšių vyskupą paskirti geriau mokantį lietuvių kalbos kunigą (Žinąs. Neleistinas pasielgimas Smalininkuose // Lietuvos aidas, 1934 09 20, Nr. 214(2181), p. 5). Po kelių dienų tame pačiame dienraštyje pasirodė kito autoriaus korespondencija apie šio klebono aroganciją: „Kunigo katalikams čia [Smalininkuose] nėra, su reikalais reikia kreiptis į Viešvilės kleboną, vokietį, pas kurį neišgirsi švelnaus lietuviško žodelio“ (Geriaužinąs. Dėl lietuvių katalikų parapijos Smalininkuose // Ten pat, 1934 09 26, Nr. 219(2186), p. 5). Matyt, abiejų autorių dar nežinota, kad šiam klebonui, kaip svetimos valstybės piliečiui, neišmokusiam lietuvių kalbos, prieš kurį laiką kartu su tokiais pačiais 9 liuteronų konfratrais gubernatorius buvo anuliavęs darbo leidimą: netrukus turėjo jis iškeliauti iš krašto.