Julius SASNAUSKAS
AVINĖLIO DIENA

Tokią dieną labai bijau pakilių frazių, patriotinės retorikos, kuri randasi kokio nors įvykio proga ir tuoj pat išsisklaido. Sausio 13-oji yra per daug tikra ir per daug šventa istorija, kad turėtume ją apipinti savo gražbylystėmis. Tie trylika, kurie žuvo čia, mūsų sostinėje, aną žiemos naktį, buvo paprasti žmonės. Ne kariai, ne partizanai, ne išrinktieji politikai. Tiesiog Lietuvos eiliniai. Jie nepretendavo į tautos didvyrius, nesvajojo apie garbingus apdovanojimus. Nemanau, kad jie galvojo atlieką pareigą tėvynei ar deda auką ant laisvės aukuro. Tą naktį prie televizijos bokšto ar prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žmones atvedė kažkas daugiau už pareigą. Gal svajonė. Gal tikėjimas. Gal meilė. Prisimenu, kaip išvakarėse per kelias valandas ištuštėjo visa Kauno kunigų seminarija, nors tik keli klierikai buvo gavę vadovybės leidimą vykti Vilniun. Iš pareigos taip nesielgiama. Ir niekas vėliau nepasitraukė nuo šitų rūmų, nors girdėjosi raginimas saugotis, nors jau visi žinojo, kas dedasi prie bokšto. Drebėjo, bet nesitraukė. Pareiga neišstovėtų šitaip.

Sausio 13-oji yra ne ginklo, ne jėgos, netgi ne didvyriškumo pergalė. Ginklais tą naktį mes tikrai nieko nebūtume laimėję. Jėga ir fizinis pranašumas buvo kitoje pusėje, ir ta kita pusė būtų galėjusi viską nušluoti. Prieš tankus, automatų vamzdžius, neperšaunamas liemenes išėjo kūnas ir kraujas. Kas gali būti silpniau ir trapiau? Ką galima lengviau sutraiškyti, sušaudyti, sunaikinti? Tą naktį prie televizijos bokšto ar čia, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, visi buvome avinėliai, išsirikiavę mirti. Drebantys nuo šalčio ir nuo artėjančios pabaigos. Pasmerktųjų beprotybė. Jos nebuvo kitoje pusėje. Išaušus sekmadienio rytui kita pusė dardėjo Vilniaus gatvėmis ir per garsiakalbius skelbė savo pergalę. Bet pergalės ten nebuvo. Ją dangus ir žemė skyrė kūnui ir kraujui. Sutraiškytam, sušaudytam, sutryptam į sausio sniegą. Ir jau tą pačią klaikią naktį prikeltam ir išaukštintam Dievo dešinėje, nes avinėlių silpnybė ir pasmerktumas priverčia Viešpatį atsigręžti. Jis taip pat yra atidavęs sunaikinti savo kūną ir kraują, kad atsakytų, ką reiškia mylėti gyvenimą.

Kokia buvo nužudytųjų avinėlių pergalė, galėjai pamatyti anksčiau, nei iš televizijos bokšto pasitraukė sovietų kariai. Tą patį vakarą po kruvinosios nakties šita aikštė buvo ištisa tvirtovė. Vienas didelis stebuklas. Malonės vieta. Priėjęs pankas paprašė cigaretės. Vienas iš tų, kuriuos sutikus paprastai traukiamasi į šalį. Bet iš akių mačiau, kad nedvejodamas lįstų po tanku kartu su savo draugais. Kažkas pasiūlė arbatos. Kiti pakvietė pasišildyti prie laužo. Susipažįstame. Iš Žemaitijos, iš Marijampolės, iš Zarasų. Nė vieno svetimo, nė vieno priešo. Jauni ir seni, vyrai ir moterys. Sujungti, suvienyti tų, kurie ten, ant kalno, neišsaugojo savęs. Laimėjęs mažumas ir silpnumas. Kūno ir kraujo triumfas prieš imperijos tankus. Žaizdos, kuriančios gyvenimą.

Vis dėlto atsidūsiu: būtų geriau, jei šitos dienos nebūtų buvę. Jei Sausio 13-oji būtų tik sausio 13-oji ir daugiau nieko. Jei tie trylika nužudytųjų šiandien būtų kartu su mumis. Nesutinku, kad laisvė ir nepriklausomybė yra kažkoks Molochas, reikalaujantis kruvinos aukos. Bet ką daryti, kai į tave atsuka automatą? Pasirinkome teisingai: stovėti drauge, laisvi ir mylintys. Dėl gyvenimo. Net tada, kai jis prarandamas. Juk iš tiesų jis negali būti prarastas, kai užsimezga, kai pasirodo giminystė su Avinėliu.

Sasnauskas, Julius. Malonės akrobatika: iš gatvelių ir skverelių teologijos / Julius Sasnauskas. – Vilnius: Alma Littera, 2006, p. 19-21.

Sausio 13 d. tautos atmintyje

Reitingas: 2%