Sovietmečiu,  nuo gruodžio 20 d. iki sausio 5 d. tradiciškai Nemuno žemupyje  būdavo badomos vėgėlės. Vėgėlių nerštavietės ties Molyne, Viešvile, Karališkiais ir kt. būdavo nusėtos apie 1×0,5 m dydžio eketėmis.

Vėgėliniai žeberklai, dar kitaip Jurbarko r. vadinamos perštekės, buvo 50-70 cm pločio, su 16-20 ir daugiau,  15-20 cm ilgio nagu, sukaltu kas 3-4 cm, su nedidelėmis barzdikėmis ir labai aštrūs. Kotas budavo 5-6 metrų ilgio, kad būtų galima pasiekti dugną. Kad nepastebėtų gamtos apsaugos inspektoriai darbuojamasi būdavo naktimis.

Iki Antrojo pasaulinio karo už Smalininkų vokiečiai badyti vėgėles leisdavo. Po karo visur žeberklai buvo uždrausti ir nelegaliai vėgėlių žvejybai gal būtų naudojami ir dabar jei ne maždaug prieš dešimtmetį pasirodę kabliai.

Vėgėlinius žeberklus savos gamybos kabliais brakonieriai Nemune ir Jūros žemupyje pradėjo keisti apie  1975 – 1978 metais. Kablys trumpu spiningu  ant virvutės ar valo leidžiamas į vandenį, kurio greitis 0,7-1 m/s, tad įrankį srovė neša 10-15 metrų. Traukiamas atgal kablys užkabina pakeliui pasitaikančias žuvis. Jurbarko aplinkos apsaugos inspektoriai konfiskuoja dvišakius (plotis nuo 7,5 iki 20 cm, ilgis nuo 13,5 iki 35,5 cm), trišakius (plotis 13-30 cm), keturšakius (plotis 26-29 cm, ilgis 21-46 cm) kablius. Rečiau pasitaiko penkiašakių (plotis 22,5-30 cm, ilgis 47-56 cm) ir šešiašakių (plotis apie 20 cm, ilgis 24 cm) kablių.

Apie 1990 m. Nemuno žemupyje ir Jūroje vėgėles, taip pat lašišas, lydekas, žiobrius ir karšius pradėta kapoti žiogais (kapoklėmis). Ant valo užkabintas žiogas nuleidžiamas į eketę ir žuvims atsidūrus virš kabliukų, kertama (kapojama) iš apačios. Paprasčiausi žiogai – tai į švino gabalą įlydyti ar viela surišti keli kabliai.

Žvejyba Nemune tarp Kauno ir Smalininkų. Loreta Piškinaitė – Kazlauskienė. Lietuvos istorijos institutas.

Reitingas: 4%