Dalija Kiliesiene

Viešvilė ir miškas man sinonimai. Net namie būdama ar paplente kur eidama pareidama visada jausdavau, girdėdavau, užuosdavu mišką. Jis buvo, rodos, net pačiame kaime, tie seni didžiuliai medžiai išėjo kadaise iš miško, atėjo į kaimą ir liko, sustoję palei kelią, kaip paskutinis miško forpostas, už jų, už tų trobelių jų pavėsy, už galudaržių – jau pievos. Iš miško gaudimo ir netgi tylos išmokau suprasti, ko miškas laukia  – audros ar ramybės, kaitros ar speigų. Kas nesat buvę Viešvilės miškuose, tas vargu ar žinot, kas yra lietuviškas miškas. Tokios grožybės ir įvairumo iki tol nebuvau mačiusi. Teneįsižeidžia dzūkai, net jų šilai skurdesni, savo smėlynuose augę.

Viešvilės miškuose

Tą baisiąją 1967 –jų rudens uragano naktį stovėjau atsirėmusi į medį prie mūsų mano ir klausiausi, kaip rauda miškas, kaip griūva medžiai, sunkiai atsidūsėdami.

O rytą viena mergaitė, neseniai atvažiavusi dirbti į Viešvilę, klajojo nuo medžio prie medžio, glostė ir guodė juos – palaukit, mielieji, mes jus išgelbėsim. Paskui ėjo pas Apylinkės pirmininką, pas Proftechninės mokyklos direktorių, prašė, kad duotų technikos – reikia pastatyti medžius.

Ją išsivežė tėvai. Į Viešvilę ji nebegrįžo.

Taigi, o dabar, jau įsikūrusi savo mansardoj, iki darbo pradžios turiu visą nuostabų laisvą vasaros mėnesį ir tris rublius, šiaip taip išsaugotus nuo visokių nebaigiamų reikaliukų – dovanų, vardinės taurės, vinjetės, išleistuvių ir dar galai žino ko. Apetitais mudvi su Montana nesiskundžiam. Išvada – reikia eiti į mišką, juolab, kad vaikų namuose naktine auklyte dirbanti mano nauja kaimynė, papildomai uždarbiaujanti uogų, grybų rinkimu pardavimui, paklausta, kur čia kokių uogų rasti, atsakė tiksliai – miške. Ir kažko taip piktai sužvairakiavo – matai, atsirado konkurentė.

Miške tai miške, susiruošėm ir išėjom abi su Montana. Su žemuogėm problemų nebuvo – kiekvienoj aikštelėj, pušelių jaunuolyno pakraščiais tik rink ir valgyk. Sunkiau buvo su mėlynėm, teko paklajoti, bet suradom ir tas. Ir avietynus atradom kirtime, kai pradėjo nokti jau nereikėjo klajoti, o kai dar voveruškos pasipylė, bado šmėkla pasitraukė. Ilgam. Tik vėliau būdavo ir tokių dienų, kai stalčiuj turėdama tris šimtus rublių, pusryčius valgydavau vakare, nes pritrūkdavau laiko. Montana bent daržely pavalgydavo.

Dar turiu geru žodžiu paminėti pardavėją iš mėsos parduotuvės, kuri neprašoma pasiūlė imti mėsos kiek noriu, o užmokėti po pirmos algos. Yra pasauly tokia padermė žmonių, ypač moterų, kurių širdys dosnios ir supratingos. Kai ją visas kaimas teisdavo ir keikdavo už per didelį dosnumą visur kame, aš jos nesmerkdavau, supratau – tai tokia gailestinga  siela, ji kitaip negali. Tiesos labui reikia pripažinti, kad savo kaimo moterų ji neskriaudė.

Toj parduotuvėj buvo labai įdomiai prekiaujama – savas kaimas galėjo rinktis mėsą kokią nori, jei paprašysi, nupjaus lašinius nuo nugarinės, o kaina ta pati, bekono. Pardavėja tik užsikvatojo, kai paklausiau, kur ji paskui tuos lašinius deda – ateis Trapėnai  ir išsineš. O juk aš, pikta dūšia, buvau pagalvojusi, kad vaikų namams nurašo.

Tie Trapėnai – anapus Nemuno, tie patys, iki kurių ir nuo Tolminkiemio nepertoliausiai, pasivaikščioti būdavo einama iki Trapėnų. Mano laikais ir dabar tai Kaliningrado srities teritorija. Gyvena Trapėnuose beveik vieni rusai, kaimas klaikiai nešvarus, gatvelėm bėgioja šunes, kiaulės, pilamos paplavos. Kaime  veikė plytinė, kurioj atlyginimus mokėdavo du kartus per mėnesį. Štai tom dienom, moterys, kiek išsireikalavusios iš vyrų pinigų, kiek paprasčiausiai girtiems apkrausčiusios kišenes, visu būriu išsikeldavo į Viešvilę – vasarą per Nemuną keldavo valtis, žiemą ateidavo ledu. Žinodavom tas dienas – žiūrėk jau ir atlinguoja būrelis moterų vorele pievų keleliu, visos vienodos, satininiais sijonais, vatinukais apsivilkusios. Tai jos ir išpirkdavo lašinius, joms kuo riebesnė mėsa, tuo geresnė, tuo skalsesnė. Prisipirkdavo visko ir išlinguodavo atgal, terbas susirišusios po dvi ir persimetusios per pičius.

Viešviliškiai taip pat laiks nuo laiko išsiruošdavo į Trapėnus – ten būdavo daugiau pramoninių prekių, ypač rūbelių vaikams ir niekada netrūkdavo degtinės, kai Lietuvoj vienu metu su ja buvo visai striuka.

Miškas tapo mudviejų su Montana antrais namais, kiekvieną laisvą minutę sprukdavom į jį akiplotu, o tai ir vaikai būdavo grupėmis vežami uogauti, grybauti. Greit man nebebuvo paslapčių, kur Kaskalnis, kaip išeiti link Jūravos, kur Liepgiriai, kur senoji Prūsijos siena, skirianti nuo Tauragės rajono. Sužinojau ir esant tyrą, kur buvo spanguolių, dabar ten draustinis. Tą patį rudenį atradau ir bruknyną – tyro pakrašty.

Tą  sykį  buvau miške viena.  Nuvažiavau dviračiu ligi tyro, pasigrybavau gražesnių baravykėlių ir buvau besukanti namų linkui, kai užmačiau bruknes, daug daug bruknių – net rinkti gaila, rodos, tik stovėk ir grožėkis.

Prisibraukiau pilną kuprinę, parsiradau į Viešvilę. Kaip tyčia sutikau kaimynę, kur tada man taip tiksliai pasakė, kur ieškoti uogų – prarišau kuprinę, parodžiau, pasimėgavau jos nuostaba, o į klausimą, kur radau, atsakiau – miške. Maniau – primuš. Neprimušė.
Išvažiuojant iš Viešvilės ne jai, o savo sesutei pasakiau, kur tos bruknės.

Vieną šventą miglotą rytmetį, vos vos švintant, palikusi Montaną namie miegančią, išėjau paklajoti miške. Ta migla krito rasa ant smilgų, pušelių, voratinklių, nes jau buvo rugpjūtis. Sustojau ant kelelio per jaunuolyną, kol dairiausi, klausiausi miško tylos,  įvyko stebuklas – pro debesis prasimušė saulė!

Melstis norisi! Viskas žiba, mirga, mainosi, sklaidosi paskutiniai miglos likučiai, viską globia tokia drėgna, klampi tyla. Ar nepamačiau, ar tikrai kai aš atėjau dar nebuvo tų virtinių grybukų ant kelelio, nejau sudygo, kol stovėjau? Visi vienodi, kaip žvakelės, kepurėlės šlapios, rudos, blizga – kazlėkiukai. Parsinešiau jų prisipjausčiusi, užteko ir pietums, ir Montanai – karoliams.

Miško pradžioj, jei įeini palei vaikų namų teritorijos tvorą, buvo kelios miško aikštelės, jau pradedančios užželti savaiminukais – iki karo buvę šišioniškių gyvenimai. Nežinojau, nepaklausiau kokie buvo jų likimai, apie tai tie keli Viešvilėj išlikę vietiniai gyventojai nemėgo kalbėti. Praeidama tas aikšteles patylėdavau, mintyse atsiprašiusi pasiskabydavau medlievų, kurios vis dar derėdavo nebesamų namų pasieniais.

Niekada nebijojau miško.

Buvo Viešvilėj ir toks nutikimas. Mane vasaros vakarą, jau temstant, Liepgirių eigulys išsivežė motociklu į iškvietimą – susirgo vaikai. Nuvažiuoti tai nuvažiavom, o parvežti nebegali – beviltiškai sugedo motociklas. Na, ką padarysi, pareisiu ir pėsčia, kelias žinomas. Negaliu neiti – namie Montana palikta mieganti, viena. Susirinkau savo žaisliukus ir pasukau į kelelį. Grįžtelėjusi pamačiau apstulbusias šeimininkės akis – nejau eis, viena, per mišką, naktį, vienuolika kilometrų? Išėjau.

Visam gyvenimui liko šviesus atminimas – tas ėjimas naktį per mišką. To nepapasakosi, tai reikia patirti.

Neskubėjau, grįžau tik paryčiais, palipau į savo mansardą ir prieblandoj matau – prie mano durų kažkas sėdi! Miške nebijojau, o čia šaltelis perėjo per nugarą, kol įsižiūrėjau, kad tai ilga, didžiulė svogūnų pynė, pakabinta ant durų rankenos – Jūravos girininko šeima kėlėsi kitur gyventi, buvę užvažiavę su manim atsisveikinti, neradę bent svogūnų paliko.

Štai iš tokių smulkmenų susideda gyvenimas; kaip miela visa tai atsiminti.

Kitą vasarą, kai jau buvo gimusi Betina, į mišką išsiveždavom ir ją – visai dienai. Keliukai lygūs, gražūs, skujom nubirę – vienas malonumas stumti vežimėlį. Kelelis  kelis kartus kerta vingiuotą upeliuką, jame išsiskalbdavom.

Kai Montana rado pirmąsias žemuoges, jau žiojosi jas suvalgyti, bet staiga suabejojo – ar Betinai galima duoti? Mažajai buvo viso labo mėnuo, bet įvertinusi vaiko gerus  norus, pasakiau, kad galima. Taip ir pradėjo Betina valgyti viską, nepaisant jokių terminų, ypač pamėgo pomidorus – ir tai nuo trijų mėnesėlių. Neauginkit, žmonės, vienturtėlių, tai vargšai vaikai, nežinantys, kas tai yra dalintis.

Kiekvieną pavasarį Viešvilė išgyvena potvynį, ledonešį. Paties kaimo neapsemia, tik kažkur žemiau, jau Šilutės rajone kelias būna nepravažiuojamas, todėl nelieka mašinų kely. Labai mėgau tas dienas, neidavau vidun iki juodos nakties. Baisiausias būdavo zuikių šauksmas – jų likdavo lankų salelėse. Medžiotojai valtimis plaukdavo į lankas ir išvežę į krantą paleisdavo žvairiukus miškan. Nežinau, kiek tame tiesos, bet sakydavo, kad vienas gelbėtojų ne paleisdavo, o nudirdavo kailiukus. Nesinorėjo tikėti, toks geras žmogus atrodė. Daug dviveidžių Janų vaikšto žeme.

Štai vieną karštą vasaros dieną vos ne visa Viešvilė buvo prie Nemuno. Artėjant audrai, kas pėsti, kas važiuoti suskubo namo, o aš su mergaitėm tyčia pasilikau prie upės – mėgstu audrą.

Parsiradę namo, direktoriaus šeima apsižiūrėjo, kad aš negrįžau, o audra  jau pratrūko. Girdžiu gi atbarška, atatarška pievų keliuku vaikų namų sunkvežimis, pats direktorius už vairo, visas ne veide. Pamatęs, kad aš juokiuosi, nusispjovė, nusikeikė lietuviškai ir rusiškai, pasakė, kas aš esu ir vis tiek privertė važiuoti namo. O juk tas pats žmogus ryžosi vaiką auklėti mušimu. Kas gali suprasti, kaip visa tai derinasi viename žmoguje.
Įsijaučiau į tuos atsiminimus – tebus man dovanota, jei pridėsiu dar ir tokį sentimentalų, banalų eilėraštį – jis man daug primena.

Pavasario potvynis

Virš tų vandenų, virš lankom išsiliejusio Nemuno,
Virš dumblino srauto – tik erdvė padūmavusi,
Tik laisvas išdykęs pavasario vėjas siautėjo
Ir šaukė zuikiai užlietų lankų salelėse.

Ištrūko laisvėn kaip ižas svaja ir nuplaukė Nemunu
Pro kaimus, laukus, pro miestus ir piliakalnius
Pasitikt ateities nuostabios, kaip žara saulėlydžio degančios,
Kaip tas zuikių šauksmas, erdvėj skardenantis.

Praėjo gyvenimas, nuplaukė, kaip potvynio vandenys ties Viešvile
Ir vėl tolin kviečia kažką erdvė padūmavusi –
Ne man, jau ne man išsipildymą žada tos žaros vakaro,
Ne man, jau ne man šaukia zuikiai žmogaus balsu užlietų
lankų salelėse.